Apie mus

Vilniuje, Parko gatvėje Respublikinės Vilniaus psichiatrinės ligoninės teritorijoje, žaliame ir ramiame parke yra įsikūrę senelių namai „SEVILIS“. Juose prieglobstį randa įvairių tautybių pagyvenę senjorai, kuriems reikalinga globa ir slauga.

Senelių namai „SEVILIS“ veiklą vykdo nuo 2007 metų lapkričio mėnesio. Tai – viešoji globos įstaiga, besivadovaujanti krikščioniškosios artimo meilės principu. Senelių namuose teikiamos ilgalaikės ir trumpalaikės socialinės globos bei slaugos paslaugos.

Senelių namuose yra 22 kambariai, kuriuose vienu metu gali apsigyventi 62 gyventojai. Kambariai yra dviviečiai ir triviečiai. Prie kiekvieno kambario yra įrengtas senyvo amžiaus asmenims ar neįgaliesiems pritaikytas tualetas, dušas ir praustuvė.

Senelius aptarnauja kvalifikuoti specialistai: gydytojai, bendrosios praktikos slaugytojai, slaugytojų padėjėjai, socialiniai darbuotojai, socialinių darbuotojų padėjėjai/individualios priežiūros darbuotojai, kurie pasiruošę visą parą padėti seneliams.

Darnus senelių namų „SEVILIS“ kolektyvas rūpinasi gyventojų fizine ir dvasine sveikata. Užimtumo specialistai organizuoja renginius ir koncertus, švenčiamos įvairios religinės ir tradicinės šventės, minimi senjorų gimtadieniai. Užimtumo specialistai lavina piešimo, dainavimo, mezgimo, karpymo įgūdžius.

Socialiniai darbuotojai bendrauja su gyventojais, ugdo jų socialinius įgūdžius, veda muzikos, šviesų, kvapų, spalvų terapijas. Siekia sukurti saugią ir jaukią namų aplinką. Reguliariai vyksta kaniterapijos užsiėmimai su licencijuota kaniterapeute ir kaniterapijai paruoštu keturkoju.

Naujienos

nuotrauka
Pamokos slaugantiems sergančiuosius senatvine demencija

Sergančiuosius demencija  gydant vaistais, ne visada pavyksta sulaukti gerų rezultatų. Deja, ligonius prižiūrinčių institucijų paslaugos Lietuvoje neišplėtotos taip, kaip kitose Europos šalyse, kur šiems žmonėms skiriama daug dėmesio.

Todėl mūsų aplinkybėmis labai svarbios nemedikamentinės priemonės, ypač – bendravimas“, – pabrėžia Kauno medicinos universiteto Geriatrijos klinikos gerontologė doc. dr. Jūratė Macijauskienė.

Bet daugelis neturi pakankamai žinių, kaip bendrauti su sutrikusio elgesio ir emocijų artimaisiais. Tai kelia didelį stresą tiek sergančiajam, tiek jį slaugančiajam ir yra dažniausia priežastis, kodėl kreipiamasi pagalbos į specialistą.

Demencija (lot. dementia – beprotybė) apibūdinama kaip sindromas, sukeltas smegenų ligos, dažniausiai lėtinės ir progresuojančios, kuria sergant pažeidžiama gana daug aukštesniųjų smegenų žievės funkcijų: atmintis, mąstymas, orientacija, suvokimas, skaičiavimo įgūdžiai, sugebėjimas mokytis, kalba, protavimas, tačiau sąmonė sutrikusi nebūna.

Sutrikus pažinimui, paprastai pablogėja emocijų kontrolė, socialinis elgesys ar motyvacija. Dėl to tampa sunkiau formuluoti mintis, bendrauti. Vyresnio amžiaus žmones gali trikdyti pablogėjusi klausa, regėjimas, pasikeitusi aplinka, skausmas, diskomfortas, vartojami medikamentai, blogas miegas, kiti sutrikimai ir ligos.

Pagrindiniai demencijos gydymo būdai yra elgesio terapija ir nemedikamentinės priemonės, t. y. socialiniai ir aplinkos pakeitimai, muzikos ir šokio terapija, farmakoterapija bei tinkamos priežiūros įstaiga.

Bendravimo problemos

Gydant demenciją, ypač svarbus bendravimas su sergančiuoju. Tačiau globėjams kyla nemažai rūpesčių. Pavyzdžiui, su sergančiuoju sunku ilgai kalbėti, nes jis negali sukaupti dėmesio. Kadangi sergantysis gali susitelkti tik į vieną užduotį, sudėtingos instrukcijos jį glumina. Jis gali stengtis apibūdinti daiktą, kurio pavadinimo jau nebežino ar sukurti naują žodį jam apibūdinti. Neretai nuolat kartoja žinomus žodžius, jam sunku logiškai reikšti mintis, todėl nukenčia teiginio prasmė.

Pablogėjus atminčiai, žmonės nuolat kartoja mintis, greitai pamiršta, kas buvo ką tik pasakyta. Pablogėjusi klausa ir regėjimas dar labiau sunkina bendravimą, gali pasireikšti net pyktis, agresija. Tad J. Macijauskienės patarimai padės globėjams išvengti šių nesklandumų.

Orientacija

Orientacija turi įtakos bendravimui, todėl reikia stengtis ją gerinti. Suvokti laiką padeda didelis laikrodis (tačiau nerekomenduojami skaitmeniniai), kalendoriai su didelėmis ir aiškiomis raidėmis, su nurodyta data ir savaitės diena (arba dienos–nakties kalendorius, „Forget–me–not“). Naktį patariama palikti įjungtą apšvietimą, nes tai padeda orientuotis ir sumažina klaidžiojimo tikimybę.

Rašytinės instrukcijos ir užrašai su pavadinimais ant daiktų (pvz., ant virtuvės reikmenų) primena pamirštus daiktų pavadinimus. Taip pat padeda dienoraščiai, užrašai, tvarkaraščiai, nuotraukų albumas.

Aplinka

Jos pritaikymas yra vienas svarbiausių veiksnių, rūpinantis sergančiaisiais demencija. Aplinka turi būti jauki ir pažįstama. Padėti įvertinti namų aplinką dėl galimų pavojų (paslepiant ar užrakinant potencialiai pavojingus daiktus) ir ją optimaliai pritaikyti sergančiajam, galėtų ergoterapeutas. Patalpa turi būti tinkamai apšviesta, kad būtų išvengta klaidžiojimo naktį. Žiemą miego ir būdravimo ciklo reguliavimui taikoma šviesos terapija. Sergančiojo aplinkoje turi būti kuo mažiau triukšmo ir kitų dirgiklių.

Švenčių metu, pavyzdžiui, per Kalėdas ir Naujuosius metus, aplinką derėtų puošti saikingai, kad ji būtų atpažįstama. Tualeto ir vonios duris vertėtų nudažyti šviesia išsiskiriančia spalva, kad būtų lengviau rasti. Duris, skirtas tik personalui, galima nudažyti maskuojama spalva. Laiptų pakopų kraštus reikėtų pažymėti kontrastinga spalva, laiptų turėklai turi būti tvarkingi, tinkamame aukštyje.

Jei veidrodžiai trikdo, juos reikia uždengti. Patalpos turi būti pakankamai erdvios ir su stabiliais baldais, pastatytais taip, kad būtų patogu bendrauti. Nuotraukos, paveikslai, įvairios puošmenos turi būti atpažįstami, turintys ryšį su praeitimi. Aplinka turi būti gana įvairi, susijusi su garsų, vaizdo, lytėjimo ir uoslės jutimais, kad būtų galima kompensuoti jų netekimą ir išlaikyti likusius sugebėjimus.

Ligos simptomai

Bendravimui su pacientu gali turėti įtakos ne tik atminties pablogėjimas, bet ir kalbos sutrikimai, dažnai pasireiškiantys kartu su demencija, taip pat nesugebėjimas koncentruoti dėmesio, apatija ar nerimas. Iniciatyvos stoka, didėjanti apatija sutrikdo kasdienę veiklą, pacientas mažiau rūpinasi savimi, higiena. Tad kartais net ligos pradžioje jam reikia patarti dėl kasdienės veiklos ir laisvalaikio, kad užsiėmimas teiktų pasitenkinimą.

Sergantysis demencija dažnai savo elgesiu stengiasi išreikšti jausmus, taigi net kai elgiasi agresyviai, reikėtų pagalvoti, ką ligonis nori tuo pasakyti. Pirmiausia, norint sėkmingai įveikti elgesio problemas, reikia nustatyti priežastis. Dažniausiai jas įmanoma tik nuspėti, tačiau, tiksliau išsiaiškinus, galima labai padėti ligoniui. Pavyzdžiui, jeigu jis yra neramus dėl nepakankamai malšinamo osteoartritinio skausmo ar vargina vidurių užkietėjimas, reikia gydyti šiuos negalavimus.

Efektyvaus bendravimo strategija

Bendraujant, reikia stengtis pabrėžti išlikusius paciento sugebėjimus. Demencija žmonėms progresuoja nevienodai, tad medikai ir globėjai bendraudami turi atsižvelgti į besikeičiančią situaciją. Artimieji ir medikai turi pasitelkti visą savo išmonę, kai klausosi sergančiojo ar kalba su juo. Reikia turėti kantrybės, laukiant atsakymo į klausimą, nepertraukti paciento pokalbio metu. Jei pritrūksta žodžio, subtiliai pasiūlyti numanomą žodį, kurio pacientas „ieško“. Jei suprantama, ką jis sako, nebūtina siūlyti teisingo žodžio. Niekada neprieštarauti pacientui, nes tai gali sukelti audringą reakciją: riksmą, verksmą, pyktį. Prieš pradedant kalbėti, reikia užmegzti ryšį: kreiptis vardu, stengtis sugauti žvilgsnį. Kalbėti aiškiai, trumpai ir neskubant, maloniu, ramiu tonu, įsijautus į pašnekovo padėtį, aplinkoje neturi būti daug dirgiklių. Kalbėtis reikia atsisukus veidu į pašnekovą, geriausiai – prieš šviesos šaltinį, kad veidas būtų apšviestas. Klausimus formuluoti taip, kad į juos būtų galima atsakyti „taip“ arba „ne“. Jei reikia, klausimus ar teiginius pakartoti arba perfrazuoti. Instrukcijos turi būti pakopinės, jei reikia, pakartoti tais pačiais žodžiais.

Naudoti neverbalines priemones: klausiant rodyti, liesti, pradėti daryti tai, ko prašoma iš sergančiojo. Svarbu žinoti, kurie žodžiai pacientui žinomi ir stengtis juos dažniau vartoti. Kalbant pabrėžti svarbiausią žodį (pvz., „Prašau, tai JŪSŲ arbata“). Nevartoti vaizdingų ir perkeltinės reikšmės posakių, nes pacientas gali suprasti tiesiogiai. Negatyvius teiginius keisti pozityviais (pvz., užuot sakius „Neikite čia“, sakyti „Eikite čia“). Vengti klausiamosios formos (pvz., „Ar prisimenate, kad…“) arba teiginių „Turėtumėte žinoti, kas jus aplankė“. Nekalbėti prie paciento taip, lyg jo nebūtų. Rodyti pagarbą, meilę ir rūpestį. Nesakyti, kad pacientas neteisus, nekritikuoti ir netaisyti jo. Svarbus neverbalinis bendravimas: žvilgsnis, šypsena ir prisilietimai, nuraminantys ir parodantys, kad paciento klausomasi. Svarbu pajusti jo nuotaiką ir teisingai suprasti emocijas (pvz., kai sergantysis sako, laukiantis mamos, gali reikšti, kad jis jaučiasi vienišas, nesaugus ir įsibaiminęs). Paciento dienotvarkė turi būti suplanuota ir neverčianti skubėti.

Pagalba globėjui

Sergančiųjų demencija globai reikia daug pastangų ir laiko. Dažniausiai globėjai irgi yra vyresnio amžiaus, juos kamuoja depresija, pablogėjusi fizinė būklė, socialinė izoliacija, jie irgi vartoja medikamentus. Todėl svarbu rūpintis globėjo sveikata ir gerove. Stresinė globėjo būsena turi įtakos sergančiojo demencija pažintinei funkcijai, elgesiui, funkciniams sugebėjimams, bendravimui. Labiausiai globėjus trikdo nuolatinis klausinėjimas to paties, taigi padėti gali bendravimo strategija. Apmokius jų artimuosius, stresas sumažėja, o bendravimas pagerėja.

Problemos, sunkinančios bendravimą su sergančiaisiais demencija (pagal J. A. Powellą, K. A. Baylesą, Communication disorders in dementia, 1998):

klausia to paties daugybę kartų;
sunkiai prisimena vietų pavadinimus;
sunkiai suvokia televizijos programos eigą;
sunkiai dalyvauja pokalbyje, kai šneka daugiau žmonių;
sunkiai prisimena žmonių vardus,pavardes;
sunkiai palaiko pokalbį;
žmones vadina neteisingais vardais;
pradeda ką nors sakyti ir pamiršta,
apie ką pradėjo kalbėti;
pasakoja tą pačią istoriją ar informaciją daugybę kartų;
sunkiai palaiko pokalbį su vienu žmogumi;
sunkiai prisimena daiktų pavadinimus;
paprašytas ką nors perduoti šalia esančiajam, perduoda kam nors kitam;
sunkiai pradeda pokalbį;
nuklysta nuo pokalbio temos;
paklausus atsako ne į temą;
painioja vietovių pavadinimus;
sunkiai suvokia žodžių prasmę;
painioja daiktų pavadinimus;
pokalbio metu netinkamai pakeičia pokalbio temą;
sąmoningai vengia kalbėti su draugais;
nesisveikina sutikęs draugus;
kalbasi su išgalvotais žmonėmis ar daiktais;
pernelyg įdėmiai žiūri į pašnekovą pokalbio metu;
naudoja žodžius „na tas“, „kaip vadinasi“, „kaip jis (vadinasi)“;
kalba pernelyg netinkamu laiku;
vartoja žodžius, kurie skamba panašiai, kaip žodžiai, kuriuos jis (ji) nori pasakyti, bet turi kitą prasmę;
vartoja išgalvotus žodžius;
netinkamose vietose kalba per garsiai;
kalbėdami, prieina per arti;
kalbėdami, vengia žiūrėti į akis

nuotrauka
Kaip nesupainioti kada ir kokius gerti vaistus?

Pagyvenę ir senyvo amžiaus žmonės paprastai vartoja ne vieną, o po kelis ar net keliolika vaistų, nes juos dažnai kamuoja kelios ligos. Todėl labai svarbu, kad gydytojo skiriami vaistai būtų geriami teisingai, laiku, turėtų kuo mažesnį šalutinį poveikį.

Kad senyvam žmogui būtų lengviau susigaudyti, kada ir kokius medikamentus gerti, dienos vaistų dozę galima palikti suprantamai pažymėtose atskirose lėkštelėse ar indeliuose.

Labai svarbu atkreipti dėmesį į vaisto vartojimo laiką – vaistų negalima gerti bet kada, nes jų pasisavinimą gali trikdyti medikamentų tarpusavio sąveika, suvalgytas maistas, užgeriamas skysčiais. Kai kurie ligoniai tabletes nuryja niekuo neužgerdami, tačiau tai galima daryti tik tokiu atveju, jei tai nurodyta ant vaisto pakuotės arba vartojimo instrukcijoje.

Jei žmogus blogai mato – ant vaistų dėžučių ar buteliukų galima užklijuoti skirtingos spalvos lipdukus ir didelėmis raidėmis užrašyti vaisto pavadinimą, nuo ko jis ir kaip jį gerti.

Jei sudėtinga atsidaryti buteliukus – medikamentus galima perpilti į kitą indelį, nepamirštant užklijuoti etikečių su vaisto pavadinimu ir informacija, kaip jį gerti.

Jei silpniau girdi – būtina matomiausioje vietoje palikti instrukciją, kurioje surašyta vaisto vartojimo būdas ir laikas.

Šitokia vaistų vartojimo instrukcija naudinga ne tik sergančiam, bet ir jį globojantiems artimiesiems.

nuotrauka
Ilgalaikės (trumpalaikės) socialinės globos paslaugos institucijoje

Ilgalaikė (trumpalaikė) socialinė globa – tai visuma paslaugų, kuriomis visiškai nesavarankiškam asmeniui teikiama kompleksinė, nuolatinės priežiūros reikalaujanti pagalba. Į socialinės globos įstaigas nukreipiami asmenys, kuriems nustatytas ilgalaikės (trumpalaikės) socialinės globos poreikis, reikalinga nuolatinė slauga ir priežiūra, ir kuriems teikiamos pagalbos į namus paslaugos neefektyvios.

Teikiančias ilgalaikę (trumpalaikę) socialinę globą socialinės globos įstaigas pasirenka pats besikreipiantis asmuo (globėjas, rūpintojas, kiti teisėti asmens atstovai).

Asmuo (vienas iš suaugusių šeimos narių) ar jo globėjas, rūpintojas dėl ilgalaikės (trumpalaikės) socialinės globos (institucijoje) paslaugų kreipiasi pagal gyvenamąją vietą į Socialinio darbo skyriaus darbuotojus, (pagalbos į namus paslaugas gaunantis asmuo į Socialinių paslaugų namuose skyrių), užpildydamas prašymą – paraišką socialinėms paslaugoms gauti (SP-8 forma) bei pateikia šiuos dokumentus:
– asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą;
– neįgaliojo pažymėjimo (neįgalumo lygio pažymos, darbingumo lygio pažymos, pažymos dėl specialiųjų poreikių lygio nustatymo) ar (ir) specialiojo nuolatinės slaugos ar nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio nustatymo pažymos kopiją;
– sveikatos priežiūros įstaigos užpildytą medicinos dokumentų išrašą (forma 027/a), kuriame turi būti nurodyta konkreti diagnozė ir informacija apie asmens sveikatos būklę;
laisvos formos patvirtinimą, kad asmuo nėra pasirašęs išlaikymo iki gyvos galvos (rentos) sutarties ir sutikimą šią informaciją patikrinti;
– gydymo įstaigos pažymą apie prižiūrinčiojo globos reikalingą asmenį sveikatos būklę, siuntimus gydymo procedūroms (operacijoms) atlikti, komandiruočių ar atostogų dokumentus, darbo grafikų išrašus (kopijas) ir kt. jei prašoma skirti trumpalaikės socialinės globos paslaugas.

Asmens mokėjimo už vieną kalendorinį mėnesį teikiamą trumpalaikę atokvėpio socialinę globą dydis yra 80 procentų

Mokėjimo už ilgalaikę socialinę globą suaugusiam asmeniui dydis per mėnesį yra 80 proc. asmens pajamų, jeigu asmens turto vertė yra mažesnė už Vilniaus miesto savivaldybėje nustatytą turto vertės normatyvą (turto normatyvas asmeniui – 12 kv. m. būsto naudingojo ploto). Jeigu suaugusio asmens turto, turėto iki 12 mėnesių iki kreipimosi dėl socialinių paslaugų skyrimo, vertė yra didesnė už Vilniaus miesto savivaldybėje nustatytą turto vertės normatyvą, mokėjimo už ilgalaikę socialinę globą suaugusiam asmeniui dydis per mėnesį padidėja vienu procentu, skaičiuojant nuo turto vertės, viršijančios normatyvą.

Tais atvejais, kai asmuo pagal Valstybinių šalpos išmokų įstatymą gauna slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją, 100 proc. šios kompensacijos skiriama mokėjimui už ilgalaikę (trumpalaikę) socialinę globą padengti

X